Hiking.lt

Etnos papėdėje

Tapo tradicija, kad po žiemos sulaukę šiltesnių dienų, kai vaikams mokyklose prasideda pavasario atostogos, ištrūkstame iš kasdienės rutinos pasižvalgyti po svečias šalis.
Kadangi pavasarį biudžetas smarkiai nukraujavęs nuo mokesčių už šildymą, dairomės pigiausių skrydžių.
Maršrutas iš Kauno į Trapanį Sicilijos saloje kaip tik toks, visgi tiesioginis skrydis iš Kauno teikia rimtą privalumą prieš ilgą kelionę į startinį oro uostą bei persėdimus, kai atidėtas skrydžio etapas gali sugriauti gražius planus.
Trys valandos ore, ir mes pietų Italijoje. Kovo mėnesio pabaiga- nors dangus giedras, saulė vasariška, bet vėjelis dar pakankamai gaivus.
Sicilija- didžiausia sala Viduržiemio jūroje. Čia gyvena apie 5 milijonus gyventojų. Vikipedija tvirtina, kad Sicilijos plotas daugiau negu dvigubai mažesnis už Lietuvos, o gyventojų skaičius- didesnis beveik 2 kartus. Pasirodo, ir senovėje čia žmonės tankiai gyveno. Nedideliame Sirakūzų miestelyje graikų laikais buvo net pusė milijono gyventojų!
Iš oro uosto mus turi pasiimti automobilių nuomos autobusiukas. „Firefly“ aikštelė yra už kelių kilometrų, vėlgi rinkomės pigiausią variantą. Gal ir be reikalo,- pasirodo, kaip vėliau pasiskaičiau keliautojų forumuose, mašinos nuoma Sicilijoje nėra toks jau trivialus uždavinys. Tai paaiškėja jau atvykus į aikštelę- ne ypač maloninga darbuotoja pareiškia, kad arba aš turiu papildomai pirkti pilną draudimą, kurio kaina ženkliai viršija apmokėtą iš anksto nuomos kainą, arba bus taikoma frančizė,- nei didelė, nei maža- 1520 Eurų. Tokio skaičiaus už kledarą dar nebuvau girdėjęs, ir, aišku, kreditinėje kortelėje pritrūksta pinigų. Po pakartotinio įkalbinėjimo pirkti brangų draudimą, pasirodo,- išeitis yra, bet ji kainuos papildomus 64 eurus. Ne, frančizė dėl to nei kiek nesumažės, tik rezervuojama kortelėje suma bus nedidelė. Tenka sutikti su nuomotojų „mafijos“ reikalavimais.
Pro automobilio langus ima bėgti itališkas kraštovaizdis, ir blogi įspūdžiai tuojau pat užsimiršta. Pirma užduotis – apsirūpinti reikalingiausiais produktais ir dujų balionėliais mūsų turistinei viryklei. Užsukame į pirmą pasitaikiusį prekybos centrą, kuris atrodo labai apleistas, kiemas prišnerkštas. Šį bei tą nusiperkame, o svarbiausia- kiniškų prekių krautuvėlėje užtinkame taip reikalingus balionėlius.
Ruošiantis kelionei, Google paieškos laukelyje rašiau frazes „Best hikes in…“ arba „Walking routes in…“. Nėra didesnio malonumo, kaip eiti nuosavomis kojomis keliu, kur pats didžiausias netikėtumas yra įspūdis išvydus nuostabų peizažą, atsiveriantį už kiekvieno posūkio.
Pirmai dienai suplanuotas pasivaikščiojimas aplink Monte Cofano kalną pavyksta puikiai. Pavažiavę pusvalandį nuo Trapani, sustojame šalia pliažo Cornino miestelyje. Jūra įsibangavus, vandenukas šaltas, mintys apie maudymąsi nekyla. Gražus takelis tarp palmių vingiuoja jūros pakrante. Sekmadienio popietė- mes ne vieni, sutinkame ir daugiau mėgstančių pasivaikščioti . Pakeliui apžiūrime berods 15-ame amžiuje statytą sargybos bokštą. Pažygiavus valandžiukę, pakrantėje matome dar vieną tokį senovinį bokštą, o mums metas sukti dešiniau, į kalną. Torre della Tonara (toks antrojo bokšto vardas) lieka žemai, o mes vis kylame takeliu aukštyn per pievą, kurioje auga daugybė laukinių orchidėjų, kol prieiname plokštikalnę, iš kur prasideda takelis, kuriuo būtų galima bandyti įkopti į 659m kalno viršūnę. Vakarėja, tad mes žingsniuojame žemyn.


Kartais, o taip būna visada, kelionėse mes bandome sutaupyti nemažai pinigų. Vienas iš nelabai legalių būdų yra nakvoti išsinuomotame automobilyje. Iš kitos pusės, tai suteikia laisvės pojūtį apsistoti vis kitoje patikusioje vietoje, gamtos prieglobstyje iš ryto gerti pusrytinę kavą, besiklausant paukščiukų čiulbėjimo.
Pasižiūrėjome, kad stovėjimo aikštelė prie Cornino pliažo tam visai tiktų, bet iki tamsos dar turime laiko. todėl nutariame keliauti iki sekančios dienos tikslo- Lo Zingaro rezervato. Prie šio rezervato įėjimo (į jį reikia pirkti bilietą už 5 Eur) irgi yra nemaža ir nemokama stovėjimo aikštelė, tačiau sustatyti ženklai, draudžiantys pasilikti aikštelėje nakčiai. Bandome šalia esančioje kaimiškoje vietovėje ieškotis prieglobsčio. Sukame ratus aplink, bet palei kelią vien tik tvoros ir privatūs sklypai, jokių parkingų nė su žiburiu nerasi. Pagaliau aptinkame visai menką aikštelytę ir čia stojame. Toks nelengvas nakvynės vietos ieškojimas lydės mus visą kelionę- Sicilija apgyvendinta taip tankiai, kad kiekvienas žemės lopinėlis kažkam priklauso ir yra aptvertas aukšta tvora.
Papusryčiavę patraukiame pasivaikščioti po Lo Zingaro rezervatą, kuris driekiasi 7 kilometrus palei jūrą ir šalia esančius iki 1000m aukščio kalnus. Tai tikrai gražus gamtos kampelis. Žygiuojant atsiveria puikūs vaizdai, apačioje tyvuliuoja žydra jūra. Vasarą čia galima būtų pasidžiaugti fantastiškais pliažais, yra muziejus. Pasirodo, rezervate auga net 670 augalų rūšių : įvairiausios orchidėjos, palmės. Per kelias valandas apsukame mažąjį pasivaikščiojimo ratuką ir grįžtame atokiau nuo jūros per kalnus vingiuojančiu takeliu. Apie 18 km ilgio didžiajam ratui prireiktų visos dienos.

Kitą dieną nutariame skirti Sicilijos sostinės- Palermo apžiūrėjimui. Šio miesto istorija mena kelis tūkstantmečius. Sicilija buvo Romos imperijos dalis, vėliau Palermą valdė arabai, todėl senojoje architektūroje susimaišiusi krikščioniškoji ir arabų kultūra. Apsisprendžiame ekskursiją po miestą pradėti nuo Botanikos sodo. Tai, kad sodas įkurtas dar 18-ame amžiuje, liudija, kad čia bus kuo džiaugtis ir stebėtis. Koks menkas atrodo žmogus, stovintis šalia milžiniško fikuso kamieno ! O kokia turtinga sukulentų kolekcija! Šioje oazėje smagiai praleidžiame pusdienį, vėliau dar pasivaikštome įspūdingomis senamiesčio gatvelėmis.
Vakare leidžiamės į kelionę link rytinėje salos dalyje esančių Nebrodi kalnų rajono. Netrukus patenkame į mokamą greitkelį, kelių kilometrų ilgio tuneliai keičia vienas kitą, net nedrąsu spėlioti, kiek gi palengvins piniginę toks pravažiavimas. Tačiau, pasirodo, pergyventa be reikalo, už 80 km susimokame tik apie 4 eurus.
Nakvynę mes pavadinome „asiliuko“, nes šis gyvūnas aplankė mus paryčiais, smalsiai apžiūrinėdamas, kas įsiveržė į jo valdas. Papusryčiavę sėdame į mūsų Fiat‘ą ir kylame aukštyn, tikėdamiesi smagaus žygio po Nebrodi kalnus, kurių viršūnės iškyla virš 1800m. Deja, tenka nusivilti. Kuo aukščiau, tuo labiau peizažas už lango primena mūsų paliktą namuose lietuvišką žiemą- sniego lopinėliai aukščiau virsta į nemažas pusnis, ir takas, kuriuo turėjome keliauti, primena slidžių žygio trasą. Pabandome šiek tiek paėjėti, tačiau takas dingsta po sniegu, o mūsų vasariška apranga ir sportiniai bateliai visai netinka mėgautis žiemiškais malonumais. Pučia ledinis vėjas. Palypėjus atsiveria įspūdingas vaizdas į snieguotą Etną. Grožimės kalnu , ir tampa aišku, kad ir Etnos šlaitais pakopinėti nelabai pavyks- jie akinančiai baltos spalvos, tikras slidininkų rojus.
Leidžiamės link jūros, pravažiuodami nuostabius Cesaro, Randazzo kalnų kaimelius Etnos papėdėje. Čia trykšta pavasaris, visomis spalvomis žydi sodai. Štai ir populiarus pajūrio miestukas Taormina. „Tik prieš pora tūkstantmečių“ čia buvo graikų kolonija, o vėliau miestą valdė romėnai. Senamiestis žymus puikiai išlikusiu graikų amfiteatru, tačiau išvydę eiles prie įėjimo ir bilietų kainas, idėjos aplankyti šią įžymybę atsisakome- tai jau esame matę Rodo saloje.
Geriau kopsime į Castelmola- 520 m kalne esantį miestuką- pilį veda Sirakūzų klestėjimo laikus menantis takas, dabar restauruotas. Valanda intensyvios kojų ir širdelės mankštos – ir mes viršuje. Susigundome užsukti į pakelės kavinukę paragauti itališkos picos. Šeimininkas ir padavėjas viename- stamboko sudėjimo pusamžis vyras plačia šypsena ir be galo draugiškomis akimis. Prieš priimdamas užsakymą trijų sūrių picoms, iškart pavaišina mažais firminiais sumuštinukais. Užlipus į tokį kalną, vietiniu vynu užgeriamos picos tapo tikra atgaiva. Pavalgę kviečiame atsiskaityti- šeimininkas pasirodo nešinas buteliuku ir mažyte taurele,- paragaukite atsisveikinimui mano daryto vyno,- sako plačiai šypsodamasis, ir dar įteikia po saldainiuką į kelionę. Atrodo, visa tai smulkmenos, bet pagalvoji- štai kaip reikia gerbti mylėti savo klientus!, ir jie tikrai atsidėkos gausiais arbatpinigiais ir apsilankys dar kartą.4
Kitą diena vykstame į svečius pas karalienę Etną. Kylame vis aukštyn link pietinėje vulkano papėdėje įrengtos keltuvo aikštelės Rifugio Sapienza. Etna- įspūdinga. Pilna žiemos malonumais besimėgaujančių italų, slidinėtojų džiaugsmui lavos laukai padengti nemenku sniego sluoksniu. Pasivaikščiojame aplink kelis prie aikštelės esančius kraterius. Išsiaiškiname, kad kopimas vasarą į vulkano viršūnę kainuotų 70 Eur, į kainą įeitų keltuvas ir gido paslaugos.IMGP8090
Būnant Sicilijoje, kaip neprisiminsi bebaimio kovotojo su mafija komisaro Katanio iš kadaise tokio populiaraus televizijos serialo „Aštuonkojis“. Pasirodo, personažo kilmė susijusi su antro pagal dydį Sicilijos miesto Catania vardu. Šio miesto istorija ilga ir kupina įvykių. Įkurtas 8-ame amžiuje pr. m. e., menantis graikų ir romėnų imperijų laikus, vėliau valdytas arabų. Daugybė įspūdingų senovinių baroko stiliaus pastatų. Bet , pasakius atvirai, ne tai mus viliojo į Kataniją tą ankstyvą rytą, o vienas spalvingiausių Europoje netoli Katedros aikštės įsikūręs žuvų turgus. Tai išties triukšmingas reginys- kiekvienas pardavėjas stengiasi tokiu būdu atkreipti potencialių pirkėjų dėmesį. Išsirenkame paragauti kelių rūšių žuveles pietums, ir iriamės per žmonių minią link fontano aikštės, kurioje stovi miesto simbolis- dramblio skulptūra iš juodosios lavos.
Už keliasdešimt kilometrų nuo Katanijos- Sirakūzų miestas, kurio vardas tūno kažkur pasąmonėje nuo senovės istorijos pamokų mokykloje. Sakoma, kad dar Ciceronas apibūdino jį kaip „didžiausią graikų miestą ir gražiausią iš jų visų“. Sirakūzuose 287 m. pr. m. e. gimė Archimedas- mokslininkas- išradėjas ir filosofas. Įspūdinga miesto senoji dalis išsidėsčiusi Ortigijos saloje, į kurią veda tiltas.
Kai iš Sirakūzų reikėjo grįžti į Trapani oro uostą beveik 400 km, pasirodo, kad ne tiek ir mažai nukeliavome per savaitę. Kad būtų įdomiau, nutariame pakeliui dar užsukti į Parco delle Madonie kalnus. Viršuje vėl mus pasitinka sniego pusnys ir ledinis vėjas- pavasaris čia dar neapsilankė, matyt, tik gegužės gale būtų galima smagiai pasivaikščioti po 1800m siekiančias viršūnes.

Parašykite komentarą