Hiking.lt

Italijos Alpės. „Hiking between nature and spirituality“

Rinkdamasis žygio taką šios vasaros kelionei, bandžiau rasti optimalų variantą: kad gražius kalnus snieguotomis viršūnėmis išvystume kuo greičiau, o piniginė nukentėtų kuo mažiau. Peržiūrėjus skrydžių pasiūlymus, patiko idėja skristi į Milaną. Bilietukas į abi puses mažiau nei šimtas eurų, ir kalnai visai čia pat- išsinuomotu automobiliu pasiekiami per kelias valandas.

Pavydžiu milaniečiams. Sugalvojai pasivaikščioti po kalnus , ir trauk kur širdis geidžia. Į šiaurės rytus, pro Gardos ežerą – į Dolomitines Alpes. Į vakarų pusę- tikras perlas!- Gran Paradiso nacionalinis parkas. Šiaurės vakarų pusėn- Monte Rosa kalnas, čia pat ir Šveicarija.

Mūsų vasaros žygiai po kalnus- su palapine ir miegmaišiu kuprinėje. Taip daugiau laisvės ir romantikos, o ir pigiau, negu nakvoti kalnų viešbutėliuose. Be to, neprivalai per dieną būtinai nueiti kilometrus nuo vieno viešbučio iki kito. Tačiau toks „wild camping“, švelniai pasakius,  nėra labai skatinamas Alpėse. Nors, manau, aukštai kalnuose pasistačius palapinukę temstant ir surenkant ją tik prašvitus, nekuriant laužo, susilaukti priekaištų iš gamtos prievaizdų tikimybė menka.

Ramybės dėlei žygiui rinkausi kiek atokesnį rajoną – Antrona slėnį. Ši vieta link Monte Rosa kalno yra nacionalinis parkas, tačiau ypač saugomiems gamtos rezervatams nepriskiriamas.

sIMGP0015

Žygiuoti planavome paskutinę birželio savaitę. Aprašymai ir maršrutų nuotraukos internete pranašavo, kad sniego kalnuose tokiu metu dar bus pakankamai, todėl mūsų šeimyninei grupei, apsiginklavusiai tik vaikščiojimo lazdomis, aukštesnės perėjos nebūtų įveikiamos. Be to, norėjosi kiek įmanoma palengvinti nešamas kuprines, todėl viduryje maršruto reikėjo numatyti maisto atsargų papildymą.

Palikti automobilį ir pradėti žygį numatėme slėnyje, vedančiame link Monte Rosa. Persiversti per kalnagūbrį per Mottone perėją ir nusileisti į Antrona slėnį. Antronapiana miestelio parduotuvėje apsirūpinti maistu likusioms žygio dienoms. Kylant Antrona slėniu, per Saas perėją nukeliauti į Šveicariją, o per Moro perėją vėl grįžti į slėnį, iš kurio pradėjome žygį. Jeigu dėl oro sąlygų perėjos būtų sudėtingos, pakilti iki Camposecco ežero ir nusileisti atgal į Antrona slėnį.

„Hiking between nature and spirituality“- šio nuostabaus motto dvasia, įrėžta dailiose lentutėse, pritvirtintose prie uolų šalia tako, lydėjo mus viso žygio metu.

1-a diena

Sėkmingai priglaudžiame mūsų automobiliuką Barzona (863 m) kaimelio pakraštyje ir, po pietų užsimetę kuprines, žygiuojame puikiai pažymėtu takeliu B10 aukštyn. Kylame per vešlų lapuočių mišką. Vakarėja, laikas ieškoti vietos nakvynei. Tilteliu pereiname upę, dešiniame krante prie piemenų namelių griuvėsių (Alpe Lasino, 1346 m) mus pasitinka besiganančių asiliukų komanda, kurie labai tikisi iš mūsų skanumynų, netgi bando paskanauti kilimėlio kampą. Draugija gal būtų ir miela, bet jeigu ir mūsų palapinės jiems pasirodys vertos paragavimo? Grįžtame tilteliu atgal ir statome palapines lygesnėje aikštelėje tiesiog ant tako.

Keista, kad nors nuo didmiesčio Milano nuvažiavome tik apie šimtą kilometrų, viso 3-jų dienų žygio per Mottone perėją metu nesutikome ir nematėme nei vieno žmogaus. Gal dar ne sezonas, gal maršrutas nepopuliarus, o gal prastų orų prognozė atbaidė.

 

2-a diena

Ryte krapnoja, o pradėjus žygiuoti, lietus prapliumpa visu smarkumu. Nors ir su apsiaustais, bet braunantis per šlapius krūmus, batai netrukus ima žliugsėti. Išeiname į pievas, ir štai – lietus baigiasi, pasirodo saulė. Prie piemenų namelių (Alpe Lavazzero, 1964 m) pietaujame ir džiovinamės permirkusius rūbus. Saulei pasislėpus už kalnų, nusprendžiame dar šiek tiek pakopti aukštyn. Tolumoje ganosi ožkyčių banda, kuri mus pamačiusi, greitai susiburia į smogiamąją rikiuotę ir dundėdama lekia link mūsų. Nuostabūs gyvūnai! Labai nusivilia, kad mes neturime nieko skanaus.

Kalnai čia status, ir lygių aikštelių palapinėms nesimato. Tenka prisitaikyti- kad miegodami nenuriedėtume nuo šlaito, po kojomis pakišame kuprines.

3-a diena

Kopiame vis aukštyn, ir netrukus mes jau ant Mottone perėjos (2284).

Sniego lopinėliai šiame aukštyje neištirpę. Pažymėtu takeliu žemyn leidžiamės link ežeriukų Lago di Trivera, kuriuose dar plaukioja snieguotos lytys. Čia graži vieta papietauti.

Laukia gana status nusileidimas krūmais apaugusiu šlaitu. Ties miško zonos riba graži aikštelė (Alpe Colmigia 1583 m), kurioje galima būtų ir nakvoti, tačiau vandens čia nėra. Tenka dar paeiti žemyn, kol menkai pramintas takas kerta upelį. Šalia upelio statome palapines.

map

4-a diena

Išeiname į asfaltuotą kelią , vedantį nuo apatinio Lago di Antrona ežero iki Campliccioli ežero užtvankos. Dviese kulniuojame žemyn į Antronapiana miestelį nusipirkti produktų tolimesniam žygiui. Vos spėjame iki vidurdienio, nes parduotuvė uždaroma ilgai pietų pertraukai. Pakeleivingo sunkvežimiuko vairuotojas išgelbsti mus nuo penkių kilometrų žygio serpantinu vingiuojančiu keliu aukštyn.

Papietavę keliaujame link Campliccioli ežero (1352 m). Per nuostabias maumedžių giraites kylame takeliu Troncone upės slėniu. Prieiname piemenų buveinės griuvėsius Alpe Casavera (1483 m) – gražios vietos nakvynei.

5-a diena

Laukia nelengvas žygis iki Lago di Cingino ežero (2250 m). Nuo jo gerai matosi Saas perėjos (2838 m.) balnas. Pakilimas į jį- pakankamai status sniego šlaitas. Takas po sniegu, o jokių  pramintų pėdų nesimato , nei vieno žmogaus- turistinis sezonas aiškiai dar neprasidėjęs. Neturint saugojimosi sniego šlaite įrangos kopti į tokį šlaitą būtų per daug pavojinga.

Keliaujame išžvalgyti greta esančios kiek žemesnės Antigine perėjos (2834 m), taip pat vedančios į Šveicariją. Pradžioje takelis veda lavada, bet netrukus įsiremia į uolų gūbrį, kurį reikia aplenkti. Į statų žolėtą šlaitą kabarojamės kabindamiesi rankomis ir kojomis. Netrukus randame gerą vietą nakvynei – Alpe Laugera (2286 m.). Deja, Antigine perėjos vaizdelis ne ką labiau džiuginantis- kalnagūbrio balnas pilnai padengtas sniegu, pakilimas status. Kaip tyčia, ir oras pradeda gesti, netrukus atsiduriame debesyje.

sIMGP0126

6-a diena.

Ryte kalnai visiškai paskendę rūke, grįžtame tuo pačiu taku prie Lago di Cingino ežero. Nuo šio ežero į slėnį nutiestas vandens tiekimo vamzdis, tam po kalnu įrengtas 2,8 km ilgio tunelis, kuriuo leidžiama eiti turistams. Tunelis apšviestas, tačiau reikia turėti ir žibintuvėlius, nes vietomis tenka bristi per nemenkas balas tunelio dugne. Kai kur reikia ir šiek tiek pasilenkti- tunelis nėra aukštas.

Praėjus tunelį, takeliu žygiuojame link Lago di Camposecco. Paskutinis pakilimas, ir galime grožėtis rūke paskendusio Camposecco  ežero (2298 m.), kuriame dar plaukioja sniego lytys, vaizdais.

Pažymėtu taku leidžiamės žemyn, prieš miško zoną- geros vietos nakvynei (Alpe Banella 1807 m.)

7-a diena

Sparčiai kulniuojame žemyn į Antronapiana miestelį , kad dar spėtume į Domodossola pietinį autobusą .

Parašykite komentarą