Hiking.lt

Andalūzijos širdis

Lapkričio pirmąją, kai daugybė žmonių, apimti keisto entuziazmo, skuba į kapines, mūsų rudeninė kelionė paprastai eina į pabaigą (man atrodo, kad prasmingiau aplankyti išėjusius, kai pats jauti, kad to reikia). Paskutinę spalio savaitę, per mokinių atostogas, bandome vytis vasarą. Lietuvoje jau dažnai būna žvarbios dienos, o pietų kraštuose dar tik aksominio sezono pabaiga. Jūros vanduo neįtikėtinai šiltas, saulutė nokina mandarinų ir citrinų derlių, tik keistai anksti prasidedanti naktis pranašauja rudenį.
Dar vasarą sukau galvą, kuria kryptimi patraukus šiais metais. Apsisprendimą lemia patogus skrydis ir prieinama jo kaina. Bėda, kad aviakompanijos užbaigia vasaros tvarkaraštį savaite anksčiau, ir spalio pabaigoje jau galioja žiemos sezonas, kurio metu gerokai mažiau skrydžių į pietų kurortus. Po išsamios galimybių analizės patraukliausiai atrodė kelionė iš Varšuvos į Malagą su Norvegian.com avialinijomis. Tiesioginis reisas apdraudė nuo netikėtumų , o 400 Lt už bilietą į abi puses optimistiškai nuteikė piniginę.
Šį kartą į kelionę išsiruošėme visa šeima, jauniausiai dalyvei – devyneri, sūnui– keturiolika.
Iš anksto rezervavome nuomojamą automobilį. Nakvoti planavome palapinėje. Prognozės pranašavo šiltus orus.
Žavėjo galimybė pakeliauti po kadaise per televizorių matytus Sierra Nevada kalnus, kurie nuo Malagos tik pora valandų kelio mašina.
Truputis geografijos žinių. Malaga- vienas iš didesnių Andalūzijos- regiono Ispanijos pietuose, miestų. Regionas užima apie šeštadalį Ispanijos teritorijos- 87 tūkst. kv. km plotą (maždaug pusantro karto didesnė už Lietuvą), pasižymi turtinga gamtos įvairove– čia ir puikūs paplūdimiai, ir Sierra Nevada kalnai; Sevilijos ir Granados miestai, menantys gilią senovę.
Dar keli žodžiai apie skrydžio detales. Kelionė iki Varšuvos oro uosto trunka apie 6 valandas. Kur palikti automobilį? Labai maloniai nustebino aptarnavimas už poros kilometrų nuo oro uosto esančiame Start Parking P24: už aštuonias mašinos saugojimo dienas sumokėjome tik apie 50 Lt, bet į tą kainą įtrauktas ir patogus nugabenimas autobusiuku iki terminalo, ir operatyvus pasiėmimas lėktuvui atskridus, ir tikrai nuoširdus darbuotojų paslaugumas. Tikras netikėtumas buvo po įprastų Ryanair lėktuvų įlipti į Norvegian.com lainerį su erdviais krėslais bei TV monitoriais– ir visa tai pigių avialinijų lėktuve.
Išskridę aštuntą val. vakare, Malagoje turėjome nusileisti vidurnaktį. Pasidarė šiek tiek neramu, kad lėktuvas skrydžio pabaigoje vis suko ratus virš juoduojančios jūros, tačiau po kiek laiko pilotas pranešė, kad netikėtai užimtas takas, bet netrukus leisimės.
Laikrodis rodė kelias minutes po dvylikos, ir jau galvojome, kad naktį teks praleisti kur nors miegant ant pievutės oro uosto skverelyje, nes automobilių nuoma nebeveiks. Tačiau langelis dar buvo atidarytas, greitai sutvarkė sutartį ir įteikė raktelius; tik pasirašant ant čekio pastebėjau, kad suma vietoje sutarto 110 eurų išaugo iki 160, pasirodo, šiuo skirtumu buvo įvertinti kelių minučių viršvalandžiai po dvyliktos valandos. Bent jau būtų perspėję iš anksto, dar būtume pasvarstę, ar verta tiek mokėti…1
Liūdesį dėl netikėtų išlaidų greitai nustelbė džiaugsmas, kad mes jau Andalūzijoje, kur šilta, ir pajudėjome ieškoti nakvynės. Čia reikėtų atskirai papasakoti apie tai. Kaip minėjau, nakvoti buvo planuojama palapinėje. Tačiau kuklus kelionės biudžetas neleistų kasdien mėgautis gyvenimu kempinguose- mokėti apie 100 Lt šeimai už naktį. Todėl buvo pasitelktos moderniosios technologijos- Google žemėlapio pagalba išžvalgytos tinkamos stovyklavimui vietelės ir susivestos į telefono GPS atmintį. Juk, jeigu pasistatai palapinę jau temstant, o anksti ryte savo namelį išardai, gali būti tikras, kad niekam neužkliūsi, miegodamas bet kokiame miške. Be abejo, šiukštu negalima kurti laužo, triukšmauti ar palikti šiukšles- stengiamės, kad po mūsų nakvynės neliktų jokių pėdsakų.
Puikiai pailsėję ant ispaniškos žemės, tik apgailestavome, kad negalime išsivirti turistinių pusryčių. Mat, tam reikia dujų balionėlio viryklei, o lėktuvu gabenti degias medžiagas draudžiama. Kita bėda, kad buvo sekmadienio rytas, o šventadieniais Ispanijoje uždarytos visos didesnės parduotuvės.
Išnagrinėję netoliese mūsų esančių lankytinų vietų sąrašą, nutarėme apžiūrėti labai gražų Antequera miestelį, kuris pagrįstai vadinamas Andalūzijos širdimi, nes yra pačiame regiono centre tarp didžiųjų miestų: Malagos, Grenados, Sevilijos ir Kordobos. Vertas dėmesio puikiai išsilaikęs senamiestis, kuriame daugiau kaip penkiasdešimt istorinių pastatų ir net bronzos amžiaus akmeninių statinių- dolmenų.
Eidami viena iš siaurų šio miestelio gatvių, užsukome į nedidelę saldumynų ir gėrimų krautuvėlę. Akys užkliuvo už plastikinio vyno butelaičio, etiketė bylojo apie vietinę jo kilmę. Susigundėme nusipirkti ir čia pat gatvėje po gurkšnelį paragauti. Muskato skonis buvo toks tobulas ir saldus! Suvokėme, kad be tokio vyno grįžti namo, tai geriau visai negrįžti. Deja, lentynose daugiau tokių buteliukų nebebuvo. Pardavėjas, supratęs mūsų liūdesio priežastį, tik paklausė, ar mes galėsime palaukti keliolika minučių (pasirodo, kad ispanų kalbą mokame). Be abejo, galėsime laukti nors ir amžinybę,- pardavėjas užrakino krautuvę, sėdo ant motociklo ir po ketvirčio valandos grįžo šypsodamasis nešinas tokiu pat buteliu vyno.
Turiningos Andalūzijos istorijos įkvėpti nusprendėme nuvažiuoti į Ronda miestelį, dar V a. pr. Kr. įsikūrusį 800 metrų aukštyje virš jūros lygio, o žmonės čia gyveno ir neolito amžiuje, randami jų piešiniai ant uolų. Ronda yra labai gražioje kalnuotoje vietovėje, miestelio dalis skiria gilus upės kanjonas, per jį pastatytas tiltas „Puente Nuevo“, kurio atramų aukštis yra apie 120 metrų. Vaizdai tokie įspūdingi, kad čia mėgdavo ilsėtis Ernestas Hemingvėjus. Įkvėptas pasakojimų apie Rondoje žuvusius kovotojus Ispanijos pilietinio karo metu, jis parašė žymųjį romaną „Kam skambina varpai“.
Kita diena buvo skirta Malagai apžiūrėti, ir, be abejo, išbandyti jūros teikiamus maudymosi malonumus. Pagal interneto žinias vandens temperatūra turėjo būti apie 23 laipsnius, ir iš tikrųjų, plaukioti buvo labai smagu. Gal kiek nuvylė gana monotoniškas pliažo peizažas, nes esame gerokai išlepinti įspūdingų žydrų užutekių ir užburiančių pakrantės uolų bei bangų mūšos, o čia tokia rami jūra ir lygus smėlėtas pliažas kaip lietuviškame pajūryje.
Malagos senamiestis, be abejo, įspūdingas– senoviniai pastatai, siauros gatvelės. Šiame mieste gimė vienas žymiausių XX a. menininkų Pablo Picasso, čia yra jo namas– muziejus, taip pat muziejus senamiestyje, kuriame eksponuojami tapybos, grafikos ir keramikos darbai.
Jau temo, kai užklydome į Alcazaba tvirtovę. Ji buvo pastatyta beveik prieš tūkstantį metų. Senovėje čia gyveno musulmonų didikai, todėl daugybė arabiško stiliaus architektūros detalių. Pasivaikščiojome po gražiai apšviestus tvirtovės kiemelius tarsi arabų pasakoje.
Ruošiantis kelionei buvau skaitęs apie Torcal de Antequera nacionalinį parką, todėl kitą dieną susižavėję leidomės į trijų valandų pasivaikščiojimą po nuostabių formų uolų pasaulį. Prieš milijoną metų čia buvo jūros dugnas, o vėliau susiformavo kalnai. Uolienos, veikiamos vandens ir vėjo, pavirto pasakiškais bokštais, tarp kurių ir vingiuoja nepaprastai įspūdingas takas. Smagu buvo žiūrėti į būrius krykščiančių mažųjų ispaniukų, žygiuojančių su kuprinukėmis, vedami mokytojų. Matyt, ir Ispanijoje, kaip ir pas mus, tuo metu atostogos vaikams, tačiau laiką jie leidžia aktyviai.
Žygį po nuostabią gamtą nutarėme derinti su vaikštynėmis po miestą, ir dar tos pačios dienos pavakare atvykome į Granadą. Šis miestas, truputį mažesnis už Kauną, garsėja architektūriniais paminklais, žymiausias– tai Alhambra rūmai.
VIII amžiuje didelę Ispanijos dalį užgrobė maurai– musulmonai arabai ir berberai, kilę iš šiaurinės Afrikos. Tik po 700 metų ispanai sukilo ir išsivadavo nuo maurų valdymo. Alhambra rūmuose buvo įsikūrę maurų imperijos valdovai. Tai didžiulis senovinių labai puošnių pastatų kompleksas su daugybe rūmų ir mečečių. Turistų antplūdis į šį objektą toks gausus, kad bilietus reikia užsisakyti iš anksto internetu. Mes gi atvažiavome jau vakarėjant, ir paaiškėjo, kad darbo laikas baigiasi, o mes galėsime apžiūrėti tik nedidelę komplekso dalį, į kurią galima patekti nemokamai. Valandėlę pasivaikščiojus po gražius kiemelius, rūmus ėmė gaubti sutema, ir mes skubėjome apsirūpinti maisto atsargomis kitos dienos žygiui po Sierra Nevada kalnus, kurie stūkso čia pat, prie Granados miesto.
Sierra Nevada šlaituose sniegas išsilaiko nuo gruodžio iki gegužės mėnesio, todėl šį rajoną labai mėgsta kalnų slidininkai dėl klimato kontrastų– iš saulės įkaitinto miesto per valandą galima pasiekti puikiai įrengtas slidinėjimo trasas. Aukščiausia viršukalnė Mulhazen- 3478 m.
Mus domino galimybės pakeliauti po šiuos kalnus pėsčiomis. Internete aprašytos kelios dešimtys trumpesnių ir ilgesnių maršrutų tokiems pasivaikščiojimams, taip pat pateiktos rekomendacijos pagal sezoniškumą. Nors spalio gale orai dar gana šilti, tačiau artėjanti žiema ir čia kartais iškrečia pokštų. Pasakojama, kad paskutiniais metais šiuose kalnuose rudenį sušalo ir žuvo britų keliautojai, kai užkopė į viršukalnių zoną, oras staigiai pasikeitė ir užėjo stipri pūga.
Apsisprendėme, kad nerizikuosime kilti virš 3000 m, o rinksimės 2 žygius po pora dienų, vieną- šiaurinėje kalnyno dalyje, o kitą- iš pietinės pusės.
Tinklapyje www.treksierranevada.com gražiai atpasakoti 10 įspūdingiausių maršrutų, pateikti jų žemėlapiai.
Pirmajam išbandymui pasirinkome kopti į Travenque viršūnę (2079). Tai nėra vienas iš aukščiausių kalnų, bet nuo viršaus atsiveria įspūdinga Sierra Nevada kalnų virtinės panorama, o įkopimas vertinamas kaip pakankamai nenuobodus. Be to, aprašyme nurodoma, kad kalno papėdėje galima rasti vandens šaltinį, taigi vakarienei vandens neštis nereikės.2
Nakvojome pasistatę palapinę prie aikštelės maršruto pradžioje. Buvo ryški mėnesiena, o kažkur žemai, kalno apačioje, žaižaravo Granados miesto šviesos. Šalta tikrai nebuvo, paryčiais temperatūra nukrito gal tik iki kokių +10 C. Papusryčiavę, susikrovėme kuprines, palinkėjome nenuobodžiauti mūsų automobiliukui ir patraukėme takeliu aukštyn. Saulė kepino ne juokais, ir vis pailsėdami kur nors pavėsyje, po truputį kopėme link viršūnės. Prieš paskutinį pakilimą stabtelėjome užkąsti, o pasistiprinę sėkmingai įveikėme likusią gana stačią įkalnę, kurioje kai kur teko ir rankomis už uolų įsikibti. Bet viską atpirko graži panorama nuo viršukalnės į visas keturias puses. Apsižvalgius laukė ne mažiau status nusileidimas, o po valandėlės žingsniavimo žemyn priėjome ir žadėtąjį šaltinėlį, prie kurio nutarėme stoti nakvynei. Vakarienės sriubą pagardino čia pat rasti grybai, panašūs į lietuviškus kazlėkus, o taip pat, neslėpsim, ir vienas kitas gurkšnis puikaus ispaniško vyno.
Jau buvo visai sutemę, kai pamatėme kelių žibintuvėlių šviesas. Jos greitai artėjo link mūsų, ir taip pat greitai nutolo. Pasirodo, šalia praeina takas, kuriuo trys vaikinai nutarė pabėgioti– atbėgo į kalną kokius 5 kilometrus, ir po to žemyn. Taip aktyviai čia žmonės leidžia laiką.


Kitą dieną ir mes leidomės žemyn įspūdingu Dilar upės tarpekliu, kol priėjome savo išeities tašką, sulipome į automobilį ir patraukėme apžiūrinėti Granados senamiesčio. Apėjome aplink katedrą, statytą išsivadavimo nuo maurų valdžios metu, apibėgome kelias senovines gatveles. Vakarop pajudėjome link pietinės Sierra Nevada kalnyno pusės, kur mūsų laukė dar vienas žygis į kalnus.
Suplanavome iš labai autentiško miestuko Trevelez kopti prie ežerų, esančių aukščiausios viršukalnės Mulhazen papėdėje. Atrodė, kad nuvykti iš Granados 120 km ilgai netruks, tačiau kelias pasirodė išties vingiuotas. Trevelez privažiavome jau visai sutemus. Dar beviltiškai mėginome ieškoti vietos palapinei, bet miestukas pastatytas ant tokio stataus kalno šlaito, kad pastangos rasti netoliese kokią nors lygią aikštelę buvo bevaisės, todėl teko belstis į kempingo duris, kur mus maloniai priėmė.3
Takelis aukštyn į kalnus vingiavo pro vietinių fermerių sklypelius. Ilgesingais žvilgsniais mus palydėjo andalūziškos ožkos, kol Travelez miestelis liko mažytis kažkur apačioje, slėnyje, o prieš mus atsivėrė plati kalnų panorama. Praėjome ganyklas, kuriose rudenine žolyte ir upokšnių vandeniu mėgavosi karvės. Pasitaikė saulėta graži diena, visiškai vasariškas oras. Tačiau diena rudeniškai trumpa, saulė greitai slėpėsi už kalnų, ėmė vėsti. Supratome, kad nors iki ežerų liko tik paskutinis pakilimas palei krioklį, galime nebespėti iki tamsos rasti lygesnę vietą palapinei, todėl nusprendėme įsirengti aikštelę ant akmenuotos plynaukštės. Teko šiek tiek paplušėti, kol išrinkome didesnius akmenis ir išlyginome tinkamą vietą. Kol pasistatėme namelį, ir sutemo. Po žvaigždėtu dangumi išsivirėme pačią skaniausią sriubą.
Ryte užkopėme iki ežeriuko, pasidžiaugėme viršūnių vaizdais ir pradėjome leistis žemyn. Juk rytoj jau skrendame namo. O dar reikėjo spėti paragauti keptų ant žarijų sardinių, aplankyti Picasso muziejų Malagoje.

Parašykite komentarą